Vieną dieną būrys entuziastingų sodo entuziastų kreipėsi į Ameliją su unikaliu prašymu. Jie norėjo, kad ji suprojektuotų įnoringą sodą, kuris užburtų lankytojus ir nukeltų juos į kerų pasaulį. Nekantraudama priimti šį įdomų iššūkį, Amelia pradėjo ieškoti idėjų, kurios tikrai sužavėtų vaizduotę.
Svarstydama Amelija užkliuvo idėja savo dizaine panaudoti nerūdijančio plieno kanalus. Ji puikiai žinojo jų stiprumą, ilgaamžiškumą ir aptakią išvaizdą iš savo darbo architektūroje, tačiau jai buvo įdomu, kaip juos būtų galima įtraukti į kraštovaizdžio dizainą.
Amelija įsivaizdavo vingiuotą taką, vingiuojantį per sodą, apsuptą nuostabių gėlių lovų ir krūmų. Siekdama sukurti magijos ir stebuklo jausmą, ji nusprendė naudoti nerūdijančio plieno kanalus kaip tako apvadą. Atspindintis nerūdijančio plieno paviršius imituotų mirgančius mistinio upelio vandenis, o takas tarsi plūduriuotų virš jo, sukurdamas vaikščiojimo vandeniu iliuziją.
Džiaugiuosi galėdama įgyvendinti savo viziją, Amelia ėmėsi darbo. Kruopščiai atkreipdama dėmesį į detales, ji kruopščiai įrengė nerūdijančio plieno kanalus, užtikrindama, kad jie sklandžiai susilietų su kraštovaizdžiu. Banguotos kreivės ir švelnūs kanalų lankai sukūrė eterinę atmosferą, užburiančią visus, kurie įžengė į kelią.
